Kognityvinė elgesio terapija kas tai?

Vienas žymiausių šios terapijos pradininkų – Aaronas Beckas. Jo sukurta teorija ir praktika remiasi teiginiu, kad mūsų mintys, emocijos bei elgesys yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą: kaip mes mąstome, taip ir jaučiamės bei elgiamės. Metodo esmė – keisti neigiamas, neadaptyvias mintis, kurios ilgainiui gali sukelti emocinius sutrikimus, pavyzdžiui, depresiją ar nerimą. Vienu svarbiausių kognityvinės elgesio terapijos sėkmės kriterijumi laikomi pozityvūs emociniai pokyčiai, atsiradę pakeitus disfunkcinius mąstymo ir elgesio stereotipus.

Aaronas Beckas, kaip psichiatras ir mokslininkas, pradėjęs dirbti psichoanalitinėje tradicijoje, pastebėjo esminį trūkumą tradicinėse psichoterapijos metodikose. Jis suprato, kad vien praeities išgyvenimų analizė nepaaiškina ir neišsprendžia pacientų dabartinių psichologinių sunkumų. 1960-aisiais metais Beckas pradėjo kurti naują terapijos metodiką, kuri leistų pacientams aktyviai dalyvauti savo psichologinių problemų sprendime, o ne būti pasyviais stebėtojais.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ši terapija veiksminga gydant įvairius sutrikimus, įskaitant depresiją, panikos ir nerimo sutrikimus, įvairias fobijas (agorafobiją, klaustrofobiją, kraujo, vorų ir kt.), potrauminio streso sutrikimą (PTSS), obsesinį-kompulsinį sutrikimą (OKS), adaptacijos, valgymo, miego, asmenybės sutrikimus, priklausomybes ir daugelį kitų.

1. Kognityviniai (pažinimo) procesai daro įtaką mūsų elgesiui.
2. Kognityvinius procesus galima stebėti, vertinti ir keisti.
3. Norimus elgesio pokyčius galima pasiekti keičiant kognicijas.

A. Becko teigimu, emociniai sutrikimai išsivysto dėl iškreiptų ar neadekvačių mąstymo procesų. Pavyzdžiui, negatyvus mąstymo modelis, dėl kurio žmogus blogai vertina save, pasaulį, kitus žmones ir ateitį, gali paskatinti depresijos atsiradimą.

Šios terapijos metodikų tikslas – keisti kognicijas, dėl ko terapijos eigoje adaptyvesniu būdu keičiasi ir elgesys, gerėja emocinė būsena, kasdienis funkcionavimas, silpnėja streso sukelti fiziologiniai simptomai.

Sesijų metu pacientai mokomi atpažinti savo automatines mintis, kurios kyla stresinėse situacijose. Terapeutas padeda pacientui įvertinti ir pakeisti iškreiptas, negatyvias pasekmes sukeliančias mintis į realistiškesnes, adaptyvesnes ir teigiamas. Elgesio eksperimentų metu tikrinamos mintys ir įsitikinimai praktikoje, skatinant pacientą išbandyti naujus elgesio būdus, stebėti rezultatus ir paneigti nenaudingus įsitikinimus.

Kognityvinė terapija yra pavyzdys, kaip skirtingos mokslo sritys gali sėkmingai bendradarbiauti. Šios terapijos praktikoje susipina psichologijos, neurologijos, psichiatrijos ir elgesio mokslų žinios. Neurologiniai tyrimai rodo, kad nuolatinis darbas keičiant mąstymo modelius gali net fiziškai pakeisti smegenų struktūras ir neuronų jungtis, tai vadinama neuroninio plastiškumo fenomenu. Tai reiškia, kad terapijos metu ne tik keičiasi paciento mąstymas, bet ir vyksta realūs smegenų struktūriniai pokyčiai.

Lyginant su kitomis psichoterapijos rūšimis (psichoanalitine, egzistencine), ši terapija paprastai yra trumpesnė, labiau struktūruota ir orientuota į specifinius simptomus bei dabartinius mąstymo ir elgesio modelius. Ji siekia konkrečių ir greitai apčiuopiamų savijautos bei elgesio pokyčių, sprendžia problemas „čia ir dabar“ ir įgalina pacientą tapti terapeutu sau pačiam.

Pacientai atlieka užduotis ir namuose, nes jos padeda stiprinti naujus, adaptyvius įgūdžius, gerinančius gyvenimo kokybę ir didinančius pasitikėjimą savimi. Baigiant kognityvinę elgesio terapiją aptariamos atkryčių prevencijos priemonės, o pacientai jau turi priemonių, reikalingų nuolatiniam emociniam ir psichologiniam gerovės palaikymui.

Kognityvinė terapija yra efektyvus metodas, tačiau ji nėra universali ir turi tam tikrų ribų. Vienas pagrindinių iššūkių – būtinybė, kad klientas aktyviai dalyvautų terapiniame procese ir įdėtų pastangų. Jei žmogus nėra motyvuotas ar nenori bendradarbiauti, ši terapija tampa neveiksminga. Be to, šis metodas netinka visiems – pavyzdžiui, žmonėms, turintiems rimtų atminties sutrikimų, sumišimo būsenų, kai sunku orientuotis aplinkoje ar savyje, taip pat kai kuriems asmenybės sutrikimams. Todėl svarbu įvertinti individualias kliento galimybes ir poreikius, kad terapija būtų veiksminga ir tinkamai pritaikyta.

Kognityvinė terapija nėra paprastas pokalbis, kokį galima turėti su draugais ar artimaisiais. Tai struktūruotas procesas, kuriame kalbėjimas yra tik viena iš daugelio darbo priemonių. Terapijos metu tiek klientas, tiek terapeutas aktyviai dirba siekdami konkrečių tikslų.

Psichoterapeutas, kaip ir bet kurios kitos srities specialistas, pirmiausia renka informaciją apie klientą, analizuoja jo situaciją ir parenka tinkamiausias intervencijas. Po kiekvieno seanso abi pusės aiškiai supranta, kas buvo atlikta: klientas žino, kokių rezultatų pasiekė, o terapeutas – kokias priemones taikė ir kodėl.

Labai svarbu terapijos pradžioje aptarti tikslus, vadinamus „užsakymu". Tai gali būti simptomų, tokių kaip nerimas, depresija ar panikos priepuoliai, sumažinimas, emocinio stabilumo didinimas ar pasikartojančių problemų sprendimas. Tikslai turi būti aiškūs ir realistiški, o juos pasiekus terapija gali būti užbaigiama arba formuluojami nauji tikslai.

Šios terapijos metu klientas nuolat jaučia, kad kiekvienas žingsnis artina jį prie norimo rezultato. Kognityvinė elgesio terapija namuose suteikia papildomą galimybę tęsti terapinį procesą už kabineto ribų, kai pacientas savarankiškai taiko išmoktus metodus ir atlieka specialiai terapeuto parengtas užduotis.